Savęs link

Vanduo, aš atsiprašau tavęs 
„Ką jie čia vaidina?“, – klausinėjo vienas kitą poilsiautojai, išvydę prie ežero būrelį žmonių su maišeliais rankose. Šie rinko po pakrantę išmėtytus plastikinius butelius ir visokį kitokį šlamštą, kurio nestigo paežerėje. Dirbo šypsodamiesi, nepriekaištaudami tiems, kurie ką tik gražų gamtos kampelį pavertė sąvartynu. Ir ne tik dirbo, bet ir nusilenkdami atsiprašinėjo ežero ir jo pakrančių.  Apie entuziastus ir jų paskelbtą akciją sutiko papasakoti viena iš jos dalyvių ir iniciatorių  dvasinio ugdymo centro „Udumbara“ „Trijų brangenybių“  klubo narė Daiva Markauskienė.

Jūsų klubo „Trys brangenybės“ paskelbta pakrančių valymo ir dėkingumo Žemei akcijoje „Laimingas vanduo“ jau dalyvavo virš penkių šimtų žmonių. Kada gimė ši graži idėja?
Mūsų klubas gyvuoja jau nemažai metų. Jis vienija žmones, norinčius gyventi sveikiau  dvasia, kūnu ir santarvėje su gamta, nors dauguma mūsų miestiečiai. Pirmoji mūsų akcija įvyko tiesiog spontaniškai vienoje Nijolės – Gabijos Volmer organizuotą vasaros stovykloje. Tą vakarą dirbome harmonizuodami vandens ir žemė stichijas, kaip vaikai džiaugėmės leisdami muilo burbulus gamtoje, o vakare kilo idėja paleisti į ežerą tošelės su žvakelėmis. Sutemus visas ežeras tapo panašus į spinduliuojantį žvaigždyną.  Tačiau pati pradžia dar anksčiau, kai kartu su Nijole Volmer važiuodavome  į gamtą ir vaikščiodavome per žarijas. Mums buvo savaime suprantama, kad atvykę į gamtą kartu praktikuoti pirmiausia turime surinkti šiukšles ir  padėkoti gamtai, kad mums priima. Tad pati pradžių pradžia – prieš dešimt metų. O vėliau, seminarų metu, mokėmės apie elementus, apie  jų  harmoniją: kaip svarbu, kad visi elementai – vanduo, ugnis, žemė, oras ir eteris –  ir gamtoje,  ir žmoguje būtų harmoningi.

Apie vandens sąmonę dabar daug kalbama, yra sukurti filmai, kuriuose mokslininkai pasakoja apie neparastą vandens savybę jausti ir reaguoti į žmogaus mintis.  Gal tai tapo paskata ir jūsų akcijai?
Vanduo pats artimiausias žmogui, juk mumyse yra 70 procentų vandens. Pasaulyje labai vertinamas tyras, gėlas vanduo. Mes, lietuviai, turime didžiulį turtą – daug požeminio vandens, natūralių šaltinių,  tačiau mokslininkai įspėja, jog 2025 metais net 50 procentų pasaulio gyventojų neturės tiesioginio priėjimo prie švaraus geriamo vandens. Gali būti, kad vanduo taps didžiausiu kiekvienos šalies turtu, nes be vandens žmogus negali gyventi.
Pradėję akciją pajutome, kad tarp mūsų pačių atsirado visai naujas ryšys, pasijutome labiau susiję, ne tik su vandeniu, bet  ir Žeme, su gyvybe, gyvastingumu apskritai. Iš pradžių mūsų akcija vadinosi „Prašome palaiminimo vandeniui“, o paskui atradome tą nuostabią formulę, jau naudojamą pasaulyje. Kodėl formulę? Žodis „malda“ ar „meditacija“ kartais žmones gąsdina:  jiems atrodo, kad tardami šiuos žodžius jie tarsi atsiskiria  nuo kitų, iškrenta iš pasaulio, nors viskas yra atvirkščiai. Medituodami ar melsdamiesi mes susisiejame su Visata. Tai galima daryti įvairiai. Mes šioje akcijoje naudojame seną havajiečių, taitiečių, Naujosios Zelandijos gyventojų formulę, kuri vadinasi hooponono, kuri yra universali, suprantama visiems ir dabar jau paplitusi visame pasaulyje.  Ją naudojo  haitiečių gydytojai, šamanai dvasiniam gydymui  šeimoje, gentyje – visose situacijose, kuri reikia apvalymo, gydymo, susitaikymo. Formulę sudaro keturi žodžiai: „Atsiprašau. Prašau man atleisti Dėkoju. Aš myliu tave.“

Ar patys greitai pajutote kokia svarbi ši formulė? Ar visuomet būtina ją ištarti?
Norėčiau dar sykį visiems pakartoti šią nuostabią formulę, kuri suprantama kiekvienam žmogui, kuri mus visus vienija ir gali tikti kiekvienam, prisijungusiam prie mūsų iniciatyvos:
Pasilenkiu prie šiukšlės ir sakau: „Žeme, atsiprašau Tavęs“.
Dedu  į maišėlį: „Žeme, prašau man atleisti.
Žemę, dėkoju Tau.
Žemę, aš myliu tave“.
Aprinkę šiukšles, einame prie vandens ir bendraujame su juo, vėl tariami tą pačią formulę, tik dabar sakome: vanduo, prašau man atleisti ir tt. . Tie,kurie jaučia poreikį, vėliau taria dar intymesnes, sakralesnes bendravimo su žeme ir vandeniu frazes, pavyzdžiui:
„Kviečiu palaiminimą šiai Žemei,
Kviečiu palaiminimą šiam vandeniui“
Arba:
‚Šventa, š Venta, palaiminta teesie ši žemė,
Šventas ,tyras, palaimintas teesie šis vanduo…“
Žinoma, nebūtina tari šią formulę, pakanka tiesiog surinkti šiukšles, pajusti dėkingumą Žemei, vandeniui – tai jau labai daug. Mūsų akcijos dalyviai, norėdami atpažinti saviškius, sutarė po kiekvieno valymo bei dėkojimo Žemei palikti besijuokiančio vandens lašelio simbolį, nubrėžtą smėlyje, padarytą iš natūralių vietinių medžiagų( kankorėžių, akmenukų) ar kitu būdu, nežeidžiant gamtos. Tai tarsi smagus, džiugus parašas:‘ „Aš čia buvau, Žeme, aš tave myliu“ Taip pat ir kvietimas kitiems prisijungti.

Ar esate pajutę, kaip žemė ir vanduo jus girdi, atleidžia ir dėkoja už rūpestį?
Internete esame įkūrę laimingo vandens puslapį, kad jame žmonės galėtų dalinti savo potyriais, susiburti, nes kai ką nors darome visi kartu susijungia daug energijų, kolektyvinės sąmonės poveikis būna labai stiprus. Vanduo – gyvas išgeba priimti ir atsiminti viską informaciją,kurią mes jam perduodame. Žmones pasakoja, kad tai, ką jie patyria valydami gamtą ir vandenį,o tuo pačiu ir nusilenkdami, prašydami atleidimo – jiems – stebuklas.  Kai į tą pačią vietą gerų norų kupini entuziastai atvyksta, antrą, trečią kartą gamta juos sutinka pasikeitusi, pakylėta. Atskrenda paukščiai. Aš pati nekartą esu patyrus, kaip paukščiai tiesiog suplaukia į tą pakrantę,kurią tvarkome. Viena mūsų klubo narė – dailininkė,kuri dirba su vaikais, pasakojo, kad vaikai iš pradžių į jos kvietimą pabendrauti su vandeniu žiūrėjo, atsargiai. Atseit, vėl pradės moralizuoti, aiškinti,kaip tą vandenį reikia tausoti ir pan. . Tačiau,kai jie kartu su mokytoja, išreiškė savo meilę ir dėkingumą vandeniui į tą upelio vietą priplaukė daugybė buožgalviukų, jų ten knibždėte knibždėjo ir vaikai negalėjo nuo atplėšti akių. Jiems tai buvo gyvas įrodymas – gamta juos išgirdo.
Daugelis pasakoja, kad aprinkus šiukšles, apima toks jausmas,kad žemė vis atveria naujas savo žaizdas – iš gelmės iškeldama vis kitas šiukšles. Ji tarsi valosi pati. Būna, kad darganą dieną, staiga nušvinta saulė, o tuo pačiu pasakydama, kad gamta taip pat dėkoja mums. Žinau, skeptikas pasakys: „Na ir kas čia naujo: nušvito saulė ar atplaukė antis“, tačiau viskas vyksta kitaip, kai tu ne tik imi iš gamtos, bet ir bendrauji su ja, padedi jai.  Žemė yra save reguliuojantis organizmas ir,kai jau ji nebegali kęsti, ima ir pasipurto. Atminkime, kas neseniai įvyko Japonijoje. Nori pasirodyti esąs stipresnis už gamtą ir ji supyksta.

Ar dėkodami Žemei ir vandeniui jaučia pokyčius ir savo sielose bei kūnuose?
Mūsų klubo nariai pasakoja,kaip akcijų metu,o ir po jų keičiasi santykiai šeimose  Kartais visi skausmingesni dalykai tarsi iškyla  paviršių, o paskui žmonė jaučia,kad išsivalo jų visus. Labai entuziastingai  akciją įsijungia vaikai.  Vienas dalykas susirinkti savo išmėtytas šiukšles, kitas – rinkti neklausant, kas išmėtė, nepykstant, o su meile, žemė ir vanduo yra save reguliuojančios sistemos, jos gyvos! Jos reaguoja, atliepia! Iš pradžių man buvo sunku tuo patikėti, tačiau visi iki vieno akcijos dalyviai tvirtino,kad patyrė  palaimos jausmą, nepaprastą sąlytį su gamta.  Stipriausi susiliejimai įvyksta per mėnulio  jaunatį.  Nusilenkdami žemei pasigydome artritą sąnarių ligas, nes jos susijusios su žemės stichija, o valydami žemę fiziškai susitaikome su žemės stichija.  Sąnariai, druskos yra žemės elementas. Grynindami vandenį – valome save. Esu astrologė ir sudarinėdama horoskopus matau astrologinius taškus – baltasis mėnulis, juodasis ir matosi,kuri stichija mažiau pažeista. Kai pažeista vandens stichija gali būti problemų dėl  meilės, dėl vaikų. O atprašydami susitaikome ir jausminėje srityje. O žemė tai yra gerovė, praktiškumas.
Mūsų entuziastai važiavo ir prie Visagino atominės elektrinės,kur yra ežeras, o jo vanduo  visai kitoks. Tad norėdami atgaivinti vandenį vežė ir pylė į jį vandenį iš šaltinių ,iš švento ežero, nes vanduo labai greitai perduoda informaciją.
Įkvėpti japonų mokslininko Masaro Moto mes kviečiame susikabinti rankomis, kaip buvome susikabinę Baltijos kelyje, ir apjuosti vandens telkinių pakrantes. Turime pasakyti vandeniui, kad jis mums labai reikalingas. Norime, kad gamtos valymas vasarą taptų kuo aktyvesnis, kad keistųsi žmonių požiūris į gamtą. Vienas žmogus sunkia ką gali padaryti, šiukšlintojai pažiūrės  į jį įtariai, gal net su panieka, bet,kai dirba būrys žmonių, aplinkiniai keičiasi, o šiukšlintojai pasijunta nepatogiai,o ne vienas noriai prisijungia. Tad keičiamės ne tik mes, keičiasi ir tie, su kurias mes susitinkame.

Žadate organizuoti didžiulę akciją prie Baltijos jūros. Ar ji bus skirta vien Baltijos vandenims?
Baltijos jūroje karo metais sulaidota daug cheminio ginklo. Neramu, kas ten bus? Todėl labai norisi padėti jūros vandeniui nors dvasiniu lygmeniu ir jo atsiprašyti, pasakyti,kaip jį mylime. Šią akciją norime organizuoti rugpjūčio 20 dieną. Baltijos jūra yra didžiausias vanduo, prie kurio mes prieiname Lietuvoje. Mes turime padėti jūrai ir prašyti, kad jūra padėtų mums. Nusilenkdami vandeniui, žemei, mes nusikratome ir savo puikybės, todėl kviečiame tai daryti iš meilės.

bureja-150 Žurnalas „Būrėja“