Projekto „LAIMINGAS VANDUO“ dalyviai, norėdami atpažinti saviškius, sutarė po kiekvienos pakrančių valymo bei dėkojimo Žemei, vandeniui akcijos palikti besijuokiančio vandens lašelio simbolį, nubrėžtą smėlyje, padarytą iš natūralių vietinių medžiagų (kankorėžių, akmenukų) ar kokiu kitu būdu, nežeidžiančiu gamtos. Tai tarsi smagus, džiugus parašas: „Aš čia buvau, Žeme, aš myliu Tave“. Taip pat tai kvietimas ir kitiems atkreipti dėmesį bei prisijungti…
ATSILIEPIMAI:
2019 m. balandžio 27 d. Akcija “Laimingas vanduo” prisijungė prie akcijos “Darom” ir tvarkėme aplinką ties Neries pakrante žirmūnuose:)
Antrą kartą buvome toje pačioje vietoje.
Vietovė atrodė jau savesnė ir švaresnė nors šiukšlių buvo tikrai daug.
Iš kelių kvadratinių metrų pririnkome 5-6 didelius maišus.
Pradėjus rinkti šiukšles pasveikino varna atskridusi ant šalia esančio medžio:)
Buvo tikrai nuostabi diena tvarkyti aplinką:) darbavomės dviese:)
Kaip ir suplanuota, balandžio 13 dienos pavakare įvyko akcija “LAIMINGAS VANDUO”. Susirinko smagi penkių suaugusių, dviejų vaikų ir vieno šuns kompanija :). Neris ties Žirmūnais pasitiko mus vandeniu užliejusi dalį pakrančių ir dar neapsipylusi pavasarine žaluma.
Mus maloniai nustebino pastebimai mažesnis šiukšlių kiekis pakrantėse (lyginant su ankstesne akcija). 
Matėme jau surinktų ir tvarkingai surikiuotų šiukšlių maišų eilę, praretintus krūmynus, bet aptikome ir vietinį sąvartyną – vienoje vietoje sukrautą nemažą stirtą atliekų.
Dėl pastarosios nusprendėme susisiekti su Vilniaus savivaldybės viešosios tvarkos skyriumi, tai bus jau antras kartas, kai pranešame apie būtent šios vietos problemą.
Apsišvarinę, susirinkome prie vandens išreikšti atsiprašymą, dėkingumą ir meilę vandeniui, kvietėme palaiminimą, linkėjome tyrumo ir gerovės visiems pasaulio vandenims. Ir po akcijos – vidinio apsivalymo jausmas :).
Vieno iš akcijos dalyvių įspūdžiai:
Labas:) džiaugiuosi kiekviena “Laimingo vandens” akcija, kurioje dalyvauju:)
Renkant šiukšles jaučiau tokį užspaudimą, kaip būna esant pūliniui kūne. Vėliau jau gerokai aprinkus šiukšles pajutau tokį palengvėjimą.. Lyg būtų pūlinys išspaustas:)) tik čia žemelei palengvėjo, aišku ir man:)) jaučiu ryšį su Žeme ir renkant šiukšles, pajuntu kaip ir man pačiam lengvėja, apsivalau:)
Išreiškus dėkingumą vandeniui, atsiprašant vandens, išreiškus meilę kai buvom apsikabinę rate malda pakilo į dangų:) O visa “Laimingo vandens” akcija stiprina bendražmogiškus ryšius su dalyvaujančiais akcijoje žmonėmis:) Toks sakralus veiksmas palieka gražų pėdsaką sieloje ir prisiminimas lieka ilgam..
Ir norisi tada tęsti ir auginti gėrį savyje ir Žemėje ir vandenyse dalyvaujant vėl ir vėl “Laimingo vandens” akcijose:)) Akcijose dalyvauju džiugiai, pozityviai nusiteikęs, manau tai yra geriau nei bambėti ir liūdėti dėl padėties Žemėje:))
Justinas
„Laimingas vanduo“ ir „Apkabinkime žemę“ akcijos 2017-09-30 vyko Rambyno kalne, Rambyno regioniniame parke, esančiame Lietuvos pietvakariuose, visai prie Lietuvos – Rusijos valstybių sienos, o svarbiausia – prie gražuolio Nemuno.
Akcijoje dalyvavo keturi asmenys – Idalija, Dalia, Šarūnė ir Edita.
Mus pasitiko nuostabus rudeniškai saulėtas oras, gražus parkas, pasididžiavimą savo šalimi skelbiantis kalnas, saulėje spindintis platusis išdidusis gražuolis Nemunas.
Tad, ar turėjome ką veikti mes ? Deja, taip. Buvo ir kuo grožėtis, bet buvo ir ką tvarkyti. Iš regioninio parko direktorės buvome gavę užduotį – pabandyti surasti ant kalno išmėtytus žmonių savavališkai išardytos laužavietės akmenis ir juos surinkti. Tad, atvykę, kibome į darbus.
Rinkdami ant kalno rastas įsisenėjusiais, žolėje pasislėpusias šiukšles, tuo pačiu, ieškojome ir rinkome tinkamus laužavietei akmenis. Pabaigus darbus, kalnas atsidėkojo nepaprastai skaniais laukiniais, jau prinokusiais obuoliais, o nuo Nemuno dvelkiantis vėjelis dar labiau gaivino, sukeldamas šiltas, kupinas meilės, emocijas širdyse…
Aplankius parko direkcijos administracijos valdas, iš gidės Giedrės sužinojome įdomių istorijos faktų – apie šioje vietovėje dažnai besilankiusį Vydūną, apie čia netoliese, Bitėnuose, gyvenusį Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją Martyną Jankų, apie dabartinėje Rambyno regioninio parko direkcijos pastatų vietoje buvusį prabangų restoraną, apie parko teritorijoje esančią nepaprastai įdomią 17-os kamienų eglę – įspūdingą gamtos paminklą, savo įspūdingumu lenkiantį net garsųjį Stelmužės ąžuolą…
Po darbų gera buvo prisiliesti prie gamtos sukurtų stebuklų, iš Rambyno kalne esančių regyklų grožėtis reto grožio nuostabiojo Nemuno vingiais ir vėl iš naujo suvokti mūsų nuostabios gimtosios Lietuvos žavesį …
Edita R.
Liepos 7 d. Pasvalyje, Daujėnų karjere vykusiame projekte dalyvavo 3 žmonės. Žemelės, vandens atliepimas jautėsi didžiulis… Su kiekvienu nusilenkimu, šiukšlės pakėlimu viduje kažkas tarsi susijudindavo… Tai kažkoks stiprus atsakomybės už savo mintis, jausmus, žodžius, veiksmus dėl mūsų planetos jausmas… Jaučiau begalinį dėkingumą … O koks palaimintas buvo vainiko pynimas ir paleidimas į vandenį… erdvė tarsi sustingo… Dėkoju, dėkoju, dėkoju…
Po to kitą dieną ėjom su dukryte link karjero… Ji pamatė šiukšlę, atsisuko į mane ir sako: “Mamyte, reikia pakelti šią šiukšlę, Žemelei skauda…” Nuėjo ir pakėlė… Tai buvo viena iš nuostabiausių akimirkų… Valymas prasideda nuo vidaus.
Dėkoju už vedimą 🙂
Su meile, Dalia
Birželio 23 d. susirinkus Šventojoje, pradžioje atrodė, kad šiukšlių prie upės nėra visai, o pasirodo toje aukštoje prie upės esančioje žolėje, melduose jų buvo pakankamai daug. Gera nuotaika, žaismingai nusiteikę aplankytą teritoriją sutvarkėme pakankamai greitai ir lengvai.
Mes anksčiau kažkaip pamiršdavome palikti “savo ženklą” – lašelį. O šį kartą mes jį padarėme iš Aurelijos atneštų raudonų rožių žiedlapių – jis išėjo toks švelnus ir nuostabus. Tada mes jį papuošėme Laimingo vandens kepuraite ir akiniais nuo saulės, nes juk diena tokia saulėta buvo… Žaisminga, švelnu, paprasta, šilta, malonu, gera…
Sutvarkę aplinką, prašėme palaiminimo Vandeniui, Žemei. Paprastai ir švelniai atliepė vanduo, oras ir medžiai, vėjas, paukščiai – antyčių šeimyna su mažais vaikučiais, Saulė ir visa supanti gamta…
Edita, Klaipėda
Susirinkome birželio 23 d. Kauno rajono Babtų seniūnijoje, prie Gynios upės užtvankos, šalia Pociūnų kaimo. Vasarvidžio šventės Joninių vakaras atnešė savo ypatumus – tuo pačiu metu rinkome iš tvenkinio ir upės pakrančių meldynų, krūmynų ir pakelių šiukšles, o iš aplinkinių nuostabių pievų žolynų skynėme gėles Kupolei. Erdvėje aidėjo nepaprastai gražios, vingrios, skambios paukštelių giesmės.
„Žolių šaknys mus sujungia su žeme, stiebai ir lapai – su oro stichija, o žiedai – su dangumi, dievų pasauliu“ (taip 2010-06-22 „Vakarų eksprese“ rašė Aleta Chomičenkienė straipsnyje „Ką kužda augalų siela“). Šalia visa tai stebėjo nepaprasto ramumo užtvenktos Gynios upės tyras vandenėlis, vėliau švelniai numaudęs mus – sakraliai Joninių-Rasų šventei.
Po to ant Gynios upės kranto kalnelio uždegėme laužus, dainavome, vaišinomės, kai kas šokinėjo per laužą. Pirmą kartą girdėjau tokį garsų, didžiulį, daugiabalsį varliukų chorą – aidėjo nuostabi polifonija. Prausėmės ryto rasoje, sulaukėme auksinės aušros – Ugnelė iš Joninių laužo tarsi susijungė su patekėjusia Saulele… Nuostabi Žemės, Vandens, Ugnies, Oro harmonija…
Jūratė, Jonava
Birželio 15 d., Šiaulių rajone, Aukštrakiuose, vandenvalos teritorijoje ir prie išvalyto tvenkinio buvo Darius, Neringa, Rimantas ir šuo Rotas:) Šiukšlių surinkome simboliškai… Kelyje mus pasitiko gyvenimas ore – kirų būrys atkakliai gynė savo lizdus, vaikydami didelį, neskubantį lengvai pasitraukti peslį.
Atvykę stebėjome nuotėkų valymo procesus: mechaninį (stiprus aštrus kvapas) bei biologinį (neutralizuojantis tiek kvapus, tiek teršalus bakterijų pagalba, kurias reikia prižiūrėti:). Šalia talpyklų nedideliame vandens tvenkinėlyje gausus būrys paukščių turškėsi jau išvalytame vandenyje. Dariui darbuotojas pasakojo, jog pavasarį į didįjį tvenkinį anapus kelio suskrenda gulbės… būna ir virš 50 paukščių…
Apsilankymo metu dėmesį traukė dangus, gausi vešli žaluma bei paukščiai. Vanduo buvo kantrus ir švytėjo Saulės ugnimi kaskart, kai tik jos spinduliai prasiverždavo pro tankius debesėlių pulkus 🙂
Neringa, Šiauliai
Birželio 15 dieną vyko vandens pakrančių apvalymo projekto susitikimas Kauno rajone, prie Drąseikių karjero. Dalyvavo 5 žmonės. Trumpam dar buvo prisijungęs 1 žmogus ir 2 šuniukai :).
Kaip mus ir buvo perspėję, iš tikrųjų prie karjero buvo pakankamai šiukšlių – mes penkiese per 1,5 valandos surinkome 15 didelių maišų ir aprinkome tik nedidelę dalį pakrantės. Supratome, kad prie Drąsikių karjero dar užsukti teks ne vieną kartą. Valant pakrantes buvo nuostabi staigmena – atėjo moteris (kuri prie mūsų prisijungė kuriam laikui), pasivaikščiodama su dviem šunimis ir sako: „O, fantastika. Aš vakar čia šiek tiek rinkau šiukšles, o šiandien matau jūsų visą komandą, valančią pakrantę… ” Juk šaunu – vieną dieną tu tiesiog leidi savo laisvalaikį pasivaikščiodama ir švarindama aplinką, o kitą dieną jau tą patį daro didesnė žmonių draugija. Pasirodo tai užkrečiama :))
Dėkojome vandeniui, atsiprašėme vandens, prašėme Viešpaties palaiminimo vandeniui…Sėdėjome po to prie vandenuko ir džiaugėmės jo artuma, taip arti tapome vienas kito… Kalbėjome: „Bet juk tai ne vanduo mus arčiau prisileidžia, tai mes, valydami pakrantes, tarsi nulupame luobą savo nešvaros- minčių, darbų, poelgių – ir tada patys, tapdami švaresni, priartėjame arčiau vandens, arčiau gamtos ir viso to, kas mus supa. O visa tai, kas mus supa – visas nuostabus Žemės planetos pasaulis – visada yra šalia mūsų, tik mums tereikia atverti savo širdis, ištiesti rankas, pradėti duoti ir nebe tik imti, ir mes tada tampame viena didele, gražia ir nuostabia simfonija…“
Loreta, Kaunas
Birželio 12 d. Sveiki, ne mažai jau visko įvyko. Žemė per vandens spindulėlį gerokai praturtino 🙂 Maloniai stebina paprasti dalykai. Pvz., kai po kelionės nueini prie vandens, nusiprausi veidą, rankas ir staiga pagauni save, kad sėdi su šypsena. Laimė kažkaip užėjo į vidų – net nepastebėjau kada. Arba, tarkim, rytinis ežeras. Šalta oro masė ant ežero paviršiaus vyniojasi rūko kamuoliais. Vėjelis skraidina vandenį. Reginys užburiantis. Buvo banguota, ne taip gerai kaip jūroje, bet vis tiek banga po bangos. Buvau ant liepto pamerkusi kojas į vandenį. Kojos pradėjo ritmingai plūduriuoti, kadangi buvau atsipalaidavusi, pagavau bangą visu kūnu. Maloniai pasūpavo. Buvau lyg vaikas mamai ant rankų, kai jį su meile skraidina miegučio. Tai taip pat buvo panašu suežerėjimą. Buvau lyg meldas vandenyje – labai erdvia širdimi 🙂
Dabar net pomidorus kitaip lieju šiltnamyje. Anksčiau tiesiog paliedavau. Dabar tai kaip užstrigus plokštelė kalbu: “Vanduo, myliu tave”. Namiškiai nesupranta, ką aš ten taip ilgai veikiu. Sako: „Nuėjo ir pradingo” 🙂 Man dabar visur vanduo, net žemuogėse. Žemės uogos – žemuogės – šiais metais kažkokios kitokios. Ir kvapas, ir skonis, o bendras vaizdas ir kiekvienas prisilietimas – erdvė, kurioje daug daug meilės: nieko netrūksta. Viskas tiesiog tobula 🙂
Teko prisiliesti ne tik prie laimingo vandens – ne visur norėjosi nusiprausti veiduką… Bet pastebėjau, jog ten, kur vanduo sergantis, taip lengva prašyti Viešpaties malonės. Malda tiesiog skrenda. Pasauliai veriasi. Jaučiuosi kaip mažas pyplys, kuriam jau pavyksta pačiam atsidaryti duris. Durų atidarymo veiksmas užburiantis. Dar patinka prisiminti vandens telkinių pavadinimus. Jie skirtingai skamba, atliepia. Upė kitokia negu ežeras ir t.t. O ežeras nelygus ežerui. Tai nuostabi kelionė – visa simfonija 🙂
Ačiū vandeniui, ačiū akcijai ir žmonėms, kurie ją išryškino, padarė matomą – nukreipė dėmesį ta linkme…
Vita, Vilnius
Sveiki, brangieji. Birželio 12 dieną įvyko LAIMINGO VANDENS akcija Vilniuje, Sereikiškių parke, prie Vilnelės. Rinkome šiukšles Vilnelės pakrantėse, atsiprašėme vandens. Vienoje pakrantėje du jaunuoliai klausė, iš kokios mes organizacijos, sakė – pasidomės internete apie akciją. Kitoje pakrantėje viena moteris klausė, ką reiškia užrašas ant marškinėlių „Laimingas vanduo“. Pasidalijome apie akciją.
Labai atliepė paukščiai (varnos karksėjo medžiuose, vandenyje – antis su ančiukais plaukiojo, virš upės skraidė kirai). O kai nunešėme šiukšles (11 maišų) prie konteinerio, grįžę prie vietos, kur stovėjo automobilis, ant žemės, žolėje, radome mažytį paukščiuką, iškritusį iš medžio. Gelbėjome ir jį. Elenai patarus, padarėme mažytį lizdelį, į jį pridėjome žolių, įkėlėme į medį ir pririšome prie šakos. Paukščiuką patupdėme į dirbtinį lizdelį ir tikimės, kad mama jį suras ir juo pasirūpins.
Ačiū visiems, kurie dalyvauja projekte, ir tikiu, kad mūsų kaskart bus vis daugiau – tai labai reikalinga Žemei, vandeniui, gyvoms būtybėms, žmonėms, mums visiems. Su meile ir pagarba Mokytojams, bendražygiams, Žemei.
Janina, Vilnius
Projekte „Laimingas vanduo“ prie Baltijos jūros birželio 12 d. dalyvavo 10 žmonių. Anksti ryte Saulę pasitikti susirinko 8 žmonės, pajūriu keliavo ir pajūrį tvarkė bei palaiminimą Vandeniui ir Žemei siuntė 7 žmonės, o renginį vainikavo ir baigiamojoje dalyje dalyvavo 10 žmonių, t. y. mus visus susitikimo pabaigoje pajūrio kavinėje džiaugsmingai pasitiko Ingrida su dviem vaikučiais. Taip pat visą laiką mus ištvermingai lydėjo žmonių bičiulis – Kornelijos mažasis Tobis.
Prie Palangos tilto susirinkome 5.00 val. ryte. Visa Basanavičaus gatvė dar buvo gyva nuo naktinių linksmybių (aišku, ji atrodė šiek tiek siūbuojanti, nes tiesiog žmonės šiek tiek siūbavo), o mes linksmu sparčiu žingsniu žingsniavome link tilto pabaigos.
Sveikinome Saulę, kalbėjome Saulės mantrą, aukojome maistelį vandeniui ir klausėmės atliepimo – jūra subangavo, tarsi padėkodama ir bangelės nusirito krantan. O mes ėjome toliau. Atliepdama gamta mus pasitiko įvairiai – vienu metu einant ir kalbant mantras, visai šalia ratus suko dvi didžiulės didžiulės varnos, vėliau vienu būriu greta praskrido 14 gulbių būrys. Žemė atliepdama padovanojo daugybę nuostabių akmenų – ir natūraliai ornamentuotų, ir su skylutėmis, netgi su tokiomis kaip ir kiaurymėmis.
Mes keliavome gal apie 6 valandas, praėjome apie 18 – 20 km. Tad iš ties šiek tiek pavargome, bet buvome be galo laimingi. Beje, šio projekto įvykio metu suliejome dviejų jūrų – Arabijos ir Baltijos (koks panašus šių dviejų žodžių sąskambis) vandenis, t. y. paprašėme palaiminimo ir įliejome į Baltiją iš Goa parsivežtą Arabijos jūros vandenuką.
Dėkojame, dėkojame, dėkojame visiems šio projekto dalyviams, jos organizatoriams, įkvėpėjams, visiems, palaikantiems šią idėją, dėkojame, kad esame, dėkojame, kad būsime, dėkojame už galimybę dalyvauti tokiame nuostabiame projekte mūsų mylimoje šalyje, Žemėje. Aš tikiu, kad ji gali keistis – švarėti, gražėti ir puoštis. Ir visa tai daryti sąmoningai.
Edita, Klaipėda
Birželio 9 d. Iš tikrųjų visi pastebime, kuo daugiau organizuojame šiuos švarinimo projekto renginius prie vandenuko, tuo didesnis dėmesys yra atkreipiamas į mūsų vandens telkinių pakrančių švarą, tuo daugiau atliepia žmonių. Projekto renginių metu žmonės prieina ir klausinėja, kas mes esame, ką mes čia darome, ir visi labai džiaugiasi, kad tai vyksta, klausinėja, kaip galėtų patys prisijungti prie akcijos, kur galėtų rasti daugiau informacijos.
Žmonės patys pradeda pasakoti, kad jie irgi stengiasi po savęs nepalikti šiukšlių. Daugelis mano draugų, kalbant apie akciją, tai, ką mes darome, man tiesiog labai paprastai pasakė, kad jie nuvažiavę su šeima prie vandens telkinio visada aprenka šiukšles ir tai jiems yra taip natūralu ir paprasta… Bet juk tai ir yra nuostabu, mūsų yra daug, žinomų ir nežinomų, ir mes visi kartu tiesiog galime taip paprastai su meile ir džiaugsmingumu švarinti Vandenį, švarinti Žemelę, atsiprašyti Jų ir dėkoti Jiems… Po vandens švarinimo prie Nevėžio krantų labai ilgai nesinorėjo niekur eiti. Šalia mūsų prasidėjo laumžirgių fiesta, jie šoko vienas su kitu ir suko ratus šalia mūsų, vis nutūpdami kur nors netoli. Prie Nevėžio buvome antrą kartą ir upė mums atskleidė dar daugiau savo grožio ir meilės.
Loreta, Kaunas
Gegužės 29 d. pasidarbavom su šeimyna Visagine. Prie Drūkščių, kurių vanduo daug metų vėsino atominės reaktorius, ir “Švento”. Du ežerai, du likimai, nors atstumas vos kokių 15 km… Prie Švento ežero tai širdis tiesiog dainuoja, pasaka. Ir bangos, ir skaidrus kaip krištolas vanduo, saldumo kvapas ore, baltas smėlis, ir miškas, ir tyla, ir palaima… Prie Drūkščių tikrai nelengva būti: daug dumblo, ligos ir senatvės jausmas, ir vanduo su prastu kvapu… Maža to, kad vanduo naudojamas reaktoriams aušinti, tai dar ir vietiniai “padeda”… Nedidelėje pakrantėje surinkom apie 10 maišų šiukšlių. Liūdniausia, kad vietiniai specialiai nieko netvarko ir šiukšlina, nes tada mažiau lankytojų būna prie vandens…
Prašėm palaiminimo ežerui, ir atliepimas gražus, ir lietus nustojo lijęs pusvalandžiui, kol dirbom, bet vis tiek labai liūdna, sunkumas likęs. Pirmas toks liūdnas ežeras, kurį sutikau. Dar būsim čia porą dienelių, tai nusprendžiau bent šiek tiek Švento vandens pervežti į Drūkščius… Gal vanduo vandenį geriau gydo…
Giedrė
Gegužės 18 d. Prieš gerą mėnesį perskaičiau apie Jūsų projektą… Susirinkau šiukšlių maišus ir… į pajūrį… Koks tai palaimintas veiksmas – renki, atsiprašai, prašai atleidimo, dėkoji ir šnibždi tyliai, tyliai, jog myli… Ir tik pririnkus kelis maišus, jau norisi garsiau prisipažinti meilėje ir kartu paklausti, o už ką Tu mane myli? Va čia ir suskamba besąlyginė meilė… Žvilgteri į saulę, ji tokia pat – visa mylinti… Norisi sušukti – myliu Jus, parpulti ir dėkoti, dėkoti, dėkoti…. Tą ir darau, o širdį taip spaudžia – grįžta aidas to, ką šaukiau… Myliu… Šventa, šventa, šventa mūsų Žemelė…
Sudalyvavau šiame projekte, bet rašyti apie tai nedrįsau, galvojau: “Aš tik viena ten buvau, gal tai nėra taip svarbu…” Tačiau kai darbe kiekvienąkart nueinu į pajūrį ir ten pamatau, nors jau praėjo visas mėnuo, iš akmenukų mano sudėliotą besišypsantį lašelį, vis aiškiau suvokiu, kad jūra, vandenynas sudarytas iš lašelių, todėl kiekvienas esam svarbūs… Dėkoju už sąmoningumo nešimą…
Dalia, Klaipėda
Sveiki, labai džiaugiuosi ir dėkoju iniciatoriams, kad vyksta toks projektas!
Savo kukliomis pajėgomis (aš ir trimetis sūnus) šį pavasarį kone kas savaitę renkame šiukšles Verkių regioniniame parke, čia arealas yra gana platus, bet mes sukiojamės daugiau aplink ir palei Šv. Cedrono (Kedrono) upelį, Kalvarijų kelio pradžios atkarpoje (beje, čia ne per toliausiai nuo mūsų „”Udumbaros!), ir ten ypač po savaitgalių prirenkame daug „palikimo”. Vienas iš paskutinių radinių ypač pribloškė, o gal labiau nuliūdino: iš upelio traukėme (su vyro pagalba) kompiuterio monitorių ir pačią jo dėžę (!)… Būtent į upeliuką buvo įridentas toks sunkus elektronikos prikimštas sunkiausias daiktas… Kodėl taip? Pastebėjau, kad kaskart renkant šiukšles, Žemė tarsi išmeta iš savo paviršiaus vis senesnes šiukšles, kurios slėpėsi, o dabar iš žemių kyščioja, nors pvz. aną dieną jų dar nebuvo matyti, lyg pati norėtų apsivalyti ir rodytų savo žaizdas…
Po tokių pasivaikščiojimų mūsų Kalvarijose, jaučiuosi geriau, tarsi apsivaliusi nuo šlakų, visai nepervargusi. O kiek šiemet pas mus paukščių gyvena pačių įvairiausių rūšių (mieste!), net lakštingalos, gegutės ir volungės (šiemet jos gieda pirmą kartą, kai mes jau penkti metai gyvename čia), ryte čiulba prie pat mūsų balkono, nerealu ir taip dieviškai gera. Tos jų giesmes kaip mantros arba mantrų lietus… Taigi kviečiu prisijungti kurį vakarą ar vasaros savaitgalį, paeiti Kalvarijų takais, kurie veda iki Šv. Kryžiaus Bažnyčios, toliau, iki pat Jeruzalės, ir tikrai pririnksim pakeliui, kas pamesta…
Ačiū už iniciatyvą, nes tai įkvepia dar labiau ir primena, kad mes ne vieni.
Su meile – Asta, Vilnius
Gegužės 7 d. Šiauliuose aplinkos tvarkymas ir prašymas palaiminti vandenį, žemę vyko prie Talkšos ežero. Buvome šešiese. Pastebėjau, kaip mane traukė sausuma, aplinka apie ežerą, o Darius skverbėsi gilyn į vandenį… “meškeriojo” stambesnes šiukšles… Pabaigoje sąmoningai praėjau vandens pakraščiu ir aš…
Ežeras buvo banguotas, net su puta. Gulbės slėpėsi nendrėse prie žvejų – prašinėjo “bulkos”, kelios antytės dar suposi ant bangų… Banguotas ežeras, skaisti saulutė, gandras tarp mašinų ir linksmi vaikai, entuziastingai įsijungę į procesą. Pririnkome 2 maišus šiukšlių.
Prieš išvykstant namo panardinau rankas į ledinį fontano vandenį… Mintyse suskambo žodžiai: „Šventas, šventas, palaimintas vanduo…“ Tarsi akimirksniu dingo šalčio pojūtis. Lydėjo puiki nuotaika.
Gegužės 18 d. Šį kartą prie “Talkšos” ežero surinkome 3 maišus plastiko. Buvome tryse. Tvarkant atliepė ne tik gamta… Nesusilaikė ir žvejys – mums priartėjus pats ėmėsi tvarkytis savo aplinką… padėkojo… Pabaigoje sūnus nebepanešė visų maišų… Iš besilinksminančios kompanijos, kuri mus stebėjo, atskubėjo vyriškis ir padėjo nunešti į konteinerius. Pridūrė: “Švara man taip pat patinka”… Vidumi pajutau džiugumą, kai praeinant pro prieš 2 savaites jau tvarkytą vietą, pamačiau/pajutau ją švarią, skambančią… Tačiau išlikti geroje nuotaikoje buvo nelengva, nes tvarkymosi pabaigoje aptikome nendrių pridengtą šiukšlyną.
Ežeras nėra platus, tačiau vingiuotomis pakrantėmis… Ežeras pasirodė kitoks… Daug ten visko… Saulutė suspindo ryškiai, suklego paukščiai, kaito skruostai ir nosis…
Maloniai nudžiugino studento atliepimas gegužės 28 d. talkoje. Pagudravus, jau po keletos minučių gamta pasidalino savo dėmesiu… Darbavomės Talkšos užkampyje (ne paradinės pakrantės ruože), kur vandens srovės suneša šiukšles į švendrynus… Nuo kito kranto atplaukė dvi gražuolės gulbės… Studentas net keletą minučių spoksojo sustingęs, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo gražuolių paukščių… Neberūpėjo sudrėkę “kedai”… Viena gulbė paniro galva į vandenį ir ramiausiai ėmė skanauti išpeštomis žolėmis… Fotografavau, o jaunuolis taip ir stovėjo nė nekrusteldamas… Šioje vietoje nėra lengva… Paraleliai kyla mintys, jog iki artimiausios šiukšlynės toli, o maišai sunkūs (stiklo buteliai, šukės, padanga…), tuo pačiu jaučiu, jog šioje vietoje paukščiai peri (radome kiaušinį iš lizdo…) ir ypač ramiai reikia tvarkytis…
Pakeliui namo, pakalbino žvejai: ar tik ne “amerikonai” kokie atvažiuoja, kad čia taip tvarkotės?… Gulbės taip taip pat nulydėjo pakrante… Nors aplink ežerą telkėsi debesys, buvo vėjuota, paukščiai ne tiek skraidė, kiek sklendė vėjyje ir kabojo… Saulutė vis žvilgtelėdavo pro debesėlį…
Birželio 4 d. Vasarėlė įsibėgėja, nuotaika gerėja, kai gretos “švarios” gamtos mylėtojų gausėja, o šiukšlynai “tirpsta” akyse:). Trumpai apibendrinti galiu tik tiek, jog kur kur, bet jau Talkšos pakrančių vyrai išties neralaus jautrumo:))) Žodžiai: ŠVARA, SĄŽINĖ – šventa:) tik suprasti – PRISIJUNK – mokomės:)
Ežeras atliepė subtiliu pasitikėjimu… net nepajutau, kai bridau vis tikslo artyn ir gilyn… jutau, jog nereikia žiūrėti į kojas…pasitikiu ir baigiu kas pradėta…:) Vanduo tarsi apkabino, minkštai užliejo kelius… Dėkoju. Šviesa neatšaukiama.
Neringa, Šiauliai
Balandžio 28 d. aplankėme vandenį prie Nemuno Kaune, kitoje Lampėdžių pusėje netoli Akademijos.
Pasidarėme mini aukurėlį, užsidegėme smilkalus, paaukojome maistelio, įsipylėme į indelį vandens ir laikydamos rankose, viena po kitos sakėme:
Vanduo , atsiprašau Tavęs,
Vanduo, prašau man atleisti,
Vanduo, Dėkoju Tau,
Vanduo , Myliu Tave,
Vanduo, būk palaimintas Šventos Dvasios….
O po to tiesiog kartu kalbėjome:
Šventas, šventas yra mūsų vanduo,
Šventas, tyras, palaimintas yra mūsų vanduo,
Šventas sakralus ir dieviskas yra mūsų vanduo…….
Šventas, džiaugsmingas yra mūsų vanduo, visada tekantis, visada gyvybingas, visada mylintis ir nuostabus…
Ir tada pradėjome tiesiog taškytis, džiaugtis vandeniu, nuostabiu oru, saulyte ir viskuo, kas mus supa. Buvo fantastiška… Atskrido virš mūsų trys gervės, apsuko kelis ratus ir nuskrido. Vėjas papūtė stipriau…
Prieš išvykstant namo panardinau rankas į ledinį fontano vandenį… Mintyse suskambo žodžiai: „Šventas, šventas, palaimintas vanduo…“ Tarsi akimirksniu dingo šalčio pojūtis. Lydėjo puiki nuotaika.
Loreta, Kaunas
Birželio 14 d. Prieš keletą dienų išėjau trumpam pasivaikščioti po parką ir tiesiog po kojomis radau mažą iš lizdo iškritusį paukštelį. Nusprendžiau jo čia nepalikti. Parsinešiau namo ir ėmiau ieškoti internete, kur galima paskambinti, nuvežti jį globai ar pan. Animals.lt organizacijoje man paaiškino, kad reikia nukirpti plastikinio butelio apačią ir padaryti “lizdelį” – pragręžti skylučių dugne ir įdėti žolės, tada įkelti į medį kuo aukščiau toje vietoje, kur radai. Taip ir padariau, lizdelį teko pririšti. Buvo labai gera laikyti rankoje mažą paukštelį visą tą laiką. Galbūt, būdamas mano delnuose, jis jautė mano šilumą, geranoriškumą. Visai nebijojo. Vėliau dar ilgai apie jį galvojau, nes ir jis man kažką paliko – kažkokią keistą energiją. Tik nelengva tą būseną apibūdinti. Kažką laukinio, tikro, tyro. Švelnumą, gležnumą, bet kartu ir išmintį.
Atėjo tokia mintis į galvą, kad galbūt tai gali būti susiję su aplinkos tvarkymu ir “Laimingo vandens” akcija.
Sekmadienį, birželio 12d., po tvarkymosi ir bendravimo su vandeniu mes penkiese radome dar vieną paukštelį. 
Pamačiau jį tiesiai sau po kojomis. Padarėme tai, ką ir aš su anuo paukšteliu, – įkėlėme jį į medį ir palikome “lizdelyje”.
Tarsi tai būtų akivaizdus ženklas – dvi tokios istorijos šalia manęs. Ir man atrodo, kad aš supratau, ką tai galėtų rodyti.
Man atrodo, kad šis ženklas reiškia pasitikėjimą. Gamta tarsi pati atsiunčia tokias progas, tarsi žinotų, kad tu pasirūpinsi.
Graudu apie tai galvoti, kad šalia mūsų, bet to, ką matome tik vizualiai, egzistuoja ir švari, tyra gamtos ir gyvybės joje erdvė, kurios aplinkiniai žmonės negali, nemoka priimti su derama pagarba ir meile.
Subtiliajame lygyje, aš tikiuosi, pamažu vyksta tai, kad atsiveria kitokios galimybės, kitas suvokimas – kas iš tikrųjų yra aplink.
Siunčiu “manojo” mielo paukštelio nuotrauką.
Elena, Vilnius
Birželio 7-8 d. Sveiki, noriu pasidalinti apie mano su vaikais patirtis su vandeniu. Kadangi turiu praktiką su dailės mokyklos vaikais Kairėnų botanikos sode, nutariau pasinaudoti proga ir papasakoti jiems apie Masaru Emoto vandens paslaptis. Juolab, kad jų požiūris į vandenį buvo aiškiai vartotojiškas ir palaikyti tvarką sode, kur tyras ir švarus vanduo, buvo nelengva.
Man atėjo mintis, kad kaip tik dabar tokioje švarioje ir romantiškoje aplinkoje galiu jiems padėti atverti ryšį su gamta, padėti suvokti jos kalbą, išgirsti ją, padėt susivokt, kad visa yra gyva ir vanduo taip pat. Kai pasakojau apie Masaro ,,snaiges”, ne iš karto visi susidomėjo, kažkaip buvo vangūs, tarsi pavargę nuo visokių pamokymų. Tačiau, kai parodžiau nuotraukas su ,,snaigėm”, kaip vanduo reagavo į griežtą paliepiamą daryti ką nors, jie atgijo. Susidomėjo, kaip atrodo vanduo, kai jam sakai „mielas“, arba „kvailys“. Kreivai žiūrėjo į kompiuterio ir mobiliųjų paveikto vandens nuotraukas. Kadangi vaikai iš dailės mokyklos, tai jiems tas gražios ir negražios snaigės vaizdas darė įspūdį. Nors, teisybę pasakius, jie buvo gana nuščiuvę ir nežinojo, kaip čia dabar reaguoti. Keista, kad šios informacijos jie nebuvo girdėję ir tik viena mergaitė iš 17 vaikų apie tai žinojo.
Mano užduotis vaikams buvo tiesiog piešti vandenį su geromis mintimis apie jį. Prizas už geriausią darbą buvo laimingo vandens kepurėlė. Pradžioje vaikai sakė, kad šis vanduo nešvarus, tada aš pasakiau, kad nešvariame vandenyje buožgalviai nesiveisia. Jie kažkaip susikaupė ir įvyko tas keistas stebuklas. Ten, kur vaikai piešė, pradėjo plaukti ir ratus apie juos sukti buožgalviai, bet tokiais būriais, kad visi labai nustebo. Saujomis galėjai juos gaudyti. Vaikai taip prilipo prie vandens, kad nebegalėjau jų atitraukti nuo jo jau kitai užduočiai. Norėjo toliau piešti vandenį, nes labai susidraugavo su tais buožgalviais. Baigus užduotį patys vienbalsiai išrinko gražiausio piešinio autorių. Po rinkimų praėjus kokioms penkioms minutėms šviečiant saulei iš dangaus pasipylė džiugus palaiminimo lietus. Suošė medžiai, pasipurtė pušys, apmėtė mus kankorėžiais, apsuko ratą aplink ežeriuką išdykusių paukščių būrelis, man net širdis apsalo nuo tokio gamtos atliepimo… Neįtikėtina 🙂 Tik vaivorykštės, deja, nepamatėm.
Atrinkau kelias gražesnes nuotraukas iš tokio, bent jau man, labai mielo proceso. Manau, ir vaikams buvo įsimintinas šis gyvas bendravimas su vandeniu 🙂
Su Meile, Vilija P.
Birželio 5 d. Ar esat aplankę tą patį vandens telkinį du kartus?
Antras kartas maždaug po mėnesio. Nutiko stebuklingas dalykas. Užfiksavau nuotraukose. Abu kartus prie vandens buvau vakare saulėtomis dienomis. Pirmą kartą vanduo buvo niūrus, trečdalis tvenkinio padengta storu žaliu kilimu. Gėrėtis tuo ką, jaučiau ir mačiau, nelabai pavyko 🙂 Po mėnesio vėl ten nuėjau parodyti gulbes. Gulbių neradau, bet vanduo buvo gerokai laimingas. Buvau šiek tiek priblokšta. Kur dingo gausybė žalios masės? Dumblių gyvenviečių tvenkinyje vis dar yra, bet tvenkinio vidurys švarus. Pamačiau netgi žuvis vandens paviršiuje. Niekada nemaniau, kad jų ten tiek daug ir gana didelės. Vanduo išties spinduliavo džiaugsmu.
Nežinau, kaip paaiškinti tai, ką mačiau. Pridėsiu kelias nuotraukas, kad jūs patys pasižiūrėtumėte. Gal matau tai, ko nėra… Šiaip ten, vis dar galima dirbti ir rankomis, bet situacija gerėja 🙂
Pagalvojau, kad gal vanduo tvenkinyje rezonuoja su laimingo vandens akcija. Visos vietos, kurias jau aplankėme, stabiliai gaudžia laimės bangomis (vienu metu veiksmas vyksta tam tikroje vietoje, be to, ypač atliepia ten, kur jau buvome). Gal dar kas nors pastebėjo kažką panašaus – tokį fenomeną… 🙂
Kitas dalykas, kuris nudžiugino. Žmonės, kurie maudėsi ežere, su kuriais šiek tiek dirbau, po maudynių buvo gerokai laimingi. Tie, kurie nelipo į vandenį, buvo sudirgę. Kaip vanduo veikė mane? Nesinorėjo iš jo lipti, buvau, kol sušalau. Išlipus buvo tiesiog ramu viduje – ieškojau saulės, kai visi norėjo pavėsio 🙂
Bandžiau su vandeniu kalbėtis nuo kranto. Vienoks jausmas. Pamerkus kojas – kitoks. Kai plaukiu rankomis ir kojomis – viskas dar kitaip. Žodžiu, visko daug 🙂
Vita, Vilnius
Birželio 5 d. susiruošiau nuvažiuoti išsimaudyti, o tuo pačiu – padaryti gerą darbą.
Atvažiavau, žmonių gana daug. Ėmiau rinkti šiukšles nuo laužaviečių, pakrantės.
Pririnkau du maišus per kokį gerą pusvalandį… Ežerėlis nedidelis, pakrantė neilga…
Iš pradžių švarinau pakrantę kiek atokiau nuo žmonių, vėliau ir prie pat žmonių.
Tuo metu bendravau su žeme, atsiprašiau, prašiau atleisti, dėkojau, mylėjau…
Viena moteris nedrąsiai užklausė, kas čia vyksta?
Šiek tiek papasakojau apie projektą “Laimingas vanduo”, tai ji dalijosi vėliau su savo vyru, kad va, kaip gerai, akcija kokia vyksta…
Keletas žmonių kukliai priėję paprašydavo į maišą įmesti šiukšlių, nepastebėjau, ar “savo”, ar tiesiog parinktų tuo metu…
Buvo labai įdomu stebėti žmonių reakciją…
Jie, regis, net nežino, kaip reaguoti. Atmetimo nejutau – daugiau sumišimą, pasimetimą kažkokia gerąja prasme…
Vėliausiai vieni, mano manymu, solidūs vyras ir moteris ėmė klausinėti, kas čia tokio, kaip plačiai vyksta šis projektas, kas organizuoja ir pan.
Droviai sakė: „Na, mes patys nešiukšlinam, bet ir nesugalvojom, kad galim aprinkti šiukšles, kad galbūt tada ir tie, kurie šiukšlina, nešiukšlintų…“ Pasakiau dėkui už palaikymą, tai jie su džiaugsmu atsakė: „Taip taip, tikrai labai palaikom!“ 🙂
Vėliau ėjau į vandenį, bendravau su vandeniu be žodžių, bet vis tiek dėkojau, mylėjau, atsiprašiau, prašiau atleidimo…
Tuo metu jaučiau ir mačiau vandeny daug laimingų vaikų, žmonių, gražiai žaidžiančių, bendraujančių…
Išsimaudžiusi, išlipusi į krantą, atsiguliau ant žemės, buvo gera prie jos glaustis, jutau jos šiltą atliepimą…
“Šleifas” buvo geras, po gamtos švarinimo jaučiau prasmę, gerumą, meilę… 🙂
Rita, Trakų rajonas
Gegužės 25 d.
….tekėk tekėk upeliuk,
tekėk tekėk šventas ir tyras,
būk palaimintas Šventos Dvasios, mes mylim tave 🙂
Buvo vėjuota ir debesuota. Kai atėjom, rodės, kad pati upė, visa aplinka ir medžiai nustebę, nuščiuvę: “Kas čia dabar bus”? O kai pradėjom prašyti palaiminimo, staiga išsigiedrijo, ir mus pasveikino saulutė. Ir vėjelis tapo švelnus švelnus. O vanduo šniokštė – dar, dar… Pirmą kartą išgyvenau, kad vanduo yra taip ištroškęs… Visa erdvė taip džiūgavo skambėjo švytėjo, atrodo, šoko tūkstančiai fėjų, elementalių, angelų… Mano širdis taip daužėsi, o visos kūno ląstelės, atrodo, striksėjo kaip kamuoliukai iš džiaugsmo 🙂 Buvom tokie pakylėti ir laimingi grįžom namo.
Ir dar supratau, kad kaip senai gamta to laukė, kaip senai laukė Žemė Motinėlė ir Vanduo.
Atrodo, atsirado nemažai darbo – teks pasiraitoti rankoves..
DĖKOJU ir labai jus myliu,
Vilma Veronika G
Gegužės 27 d. Sveiki, noriu pasidalinti savo patyrimu.
Neseniai perskaičiau apie projektą “Laimingas vanduo” ir mintyse pasidžiaugiau ja. O šiandieną, vaikščiodama miesto centre, pajutau nepaaiškinamą norą pasukti link Talšos ežero. Besileidžiant laiptais prie Auksinio berniuko aikštės, į galvą atėjo mintis, kad vandeniui reikia palaiminimo.
Stovėdama ant kranto, žvelgiau į vandenį, kalbinau jį, ir … jis man pasirodė toks artimas, vos ne mano dalis. Pasiunčiau laiminimo žodžius vandeniui, žemei, žmogui… Ir taip paliko graudu, ašaros tekėjo nesustodamos ir atrodė, kad tai pats ežeras verkia per mano akis ir skundžiasi, kad jam sunku… Tokio jausmo dar nesu gyvenime patyrusi.
Po to sudėliojau iš akmenukų besišypsantį lašelį ir atsisveikinau su juo, pažadėjusi greitai grįžti!
Kaip gerai, kad yra šis projektas, kaip gerai, kad yra žmonių, kurie kviečia palaiminimą! Visiems nuoširdžiai dėkoju !
Sniegina
Gegužės 25 d. Grįžusi po klubo susitikau su moksleiviais iš 3D „Jovaro“ vid. mokyklos. Išgyvenau pakylėtą klausymąsi… Keli gudručiai nuolat įvairiai klausinėjo, patys išmąstė, noriai bendradarbiavo, bet buvo ir tokių, kurie tiesiog sėdėjo lyg „svajodami, skrajodami“ ir klausė net prasižiojęJ Pradžioje vaikai nustebo, išgirdę apie vandens gebėjimą girdėti, prisiminti, perteikti vaizdus, atspindėti žodžių prasmę, jausmus… Paskaitėlės pabaigoje gudručiai pasidomėjo, o kaip jiems pamatyti, pasidaryti snaiges patiems. Per pertrauką vaikai suaktyvėjo, norėjo piešti… Kaskart kitaip 🙂
Neringa
Šį nuostabų gegužės 23 vakarą, rinkome šiukšles prie Šiaulių jūros, surinkome 6 maišus atliekų. Išlaisvinę Žemę nuo šiukšlių prašėme palaiminimo vandeniui 🙂
…Po “Laimingo vandens” projekto renginių mane aplanko gražūs sapnai… Labai noriu pasidalyti:) Sapnuoju, kad laikau egzaminą, kurio tema – „Laimingas vanduo”. Užrašą pamatau pas draugę, sėdinčią už nugaros, ant sąsiuvinio viršelio… paryškintas pavadinimas LAIMINGAS VANDUO… Auditorijos viduryje, sėdi dėstytojas ir stebi studentus… Aš atsisuku į jį, o jis man sako: „Už manęs (t.y. dėstytojo) sėdinti studentė nusirašinėja, ji varto knygą po suolu… Iš kur jai žinoti, kas yra Laimingas Vanduo, jeigu ji niekada nerinko pakrantėse esančių šiukšlių ir nelinkėjo palaiminimo vandeniui…“
Po vandens laiminimo mane aplanko gražūs sapnai…Labai noriu pasidalyti:)
Sapnuoju, kad laikau egzaminą, kurio tema – „Laimingas vanduo”. Užrašą pamatau pas draugę, sėdinčią už nugaros, ant sąsiuvinio viršelio…paryškintas pavadinimas LAIMINGAS VANDUO…
Auditorijos viduryje, sėdi dėstytojas ir stebi studentus… Aš atsisuku į jį, o jis man sako: „Už manęs (t.y. dėstytojo) sėdinti studentė nusirašinėja, ji varto knygą po suolu… Iš kur jai žinoti, kas yra Laimingas Vanduo, jeigu ji niekada nerinko pakrantėse esančių šiukšlių ir nelinkėjo palaiminimo vandeniui…“
Gailutė, Šiauliai
Gegužės 22 d. su šeima aplankėme Pageluvio ežero pliažavietę. Konkrečiai švarintis neplanavau, tačiau pirštines ir šiukšlių maišus vežėmės ir išėjo tarsi savaime: prisėdus ant suolelio pasijutau, lyg būčiau patekusi į saulėgrąžų lupenų „kopas“. Darius atnešė pirštines, aprinkau: pradžioje apvaliau suolelį, prie kurio apsistojome, toliau savaime “pakvietė“ kitas suolelis – lupinėjau metalinius kamštukus ir taip toliau… Jutau žmonių dėmesį, net keletas vyriškių priėjo ir atneštas savo šiukšles dėjo tiesiai į maišą – skardutę ar pakelį nuo traškučių, cigarečių. Tardavo kokį žodį… Kiek nuošaliau pastebėjau laužavietę – ji buvo pilna stiklo šukių. Aprinkau… Darius stebėjo ir pasakojo, jog kai kurie nusisuka, kiti apsidairo aplik save.
Aš pati jutau žmonių gerumą, atliepimą, rezonansą, o ne abejingumą. Žemės švara daugeliui rūpi, tik nesąmoningai. Manau, jog tiesiog nėra tradicijų, trūksta tarpusavio viešuose santykiuose paprastumo, o juk žemės, vandens, oro švaros temos gali puikiai sujungti įvairius žmones…
Neringa, Šiauliai
